Rožių DUK

Tikslaus skaičiaus nustatyti neįmanoma, tačiau manoma, kad pasaulyje yra daugiau nei 30 000 skirtingų rožių veislių. Iš jų prekyboje, tikėtina, yra apie 6 000.

Šis skaičius šiek tiek nuolat kinta, nes nuolat atsiranda naujų, bet ir išnyksta senų veislių. 

Ne, ne visos rožės kvepia. Nemažai rožių visai nekvepia arba kvapas vos juntamas. 

Be nekvepiančių rožių, yra ir tokių, kurios kvepia ne itin maloniai, pavyzdžiui, „R. foetida bicolor“, kuri šiek tiek kvepia blakėmis.

Rožių augimo greitis labai skiriasi ir iš esmės priklauso nuo dydžio, kurį jos pasiekia suaugusios. Todėl bendro atsakymo pateikti negalima. 

Paprastai manoma, kad rožės visiškai įsitvirtina po 3–4 metų ir pasiekia galutinį dydį. 

Rožės yra saulės vaikai ir mėgsta šilumą bei šviesą. Tačiau yra ir daug rožių, kurios klesti ne itin saulėtose vietose. 

Pavėsyje jos paprastai auga kiek lėčiau, žydi kiek vėliau ir ne tokios gausios.

Lemiama yra ne tiek tiesioginių saulės spindulių trukmė, kiek šviesos patekimas. Jį galima gerai įvertinti pagal toje vietoje matomą dangaus dalį. Aukštesnių veislių atveju reikėtų atsižvelgti ir į šviesos patekimą toje zonoje, kurioje judės suaugusi rožė. Medžio lajoje ar rožių arkos viršuje jos paprastai yra daugiau nei papėdėje, kur sodinama. 

Kai kurias tamsias rožių veisles geriau sodinti pusiau pavėsyje. Kai kurių žiedai labai greitai nudega, kitų išblunka arba parodo nepageidaujamą ryškiai rožinį atspalvį.

Daugelis didesnių ramblerių ir vijoklinių rožių labai gerai pakelia pavėsingas vietas sode ar net šiaurinėje pusėje.

Nors visi žino pasaką „Miegančioji gražuolė“, botaniniu požiūriu rožės turi spyglius, o ne dyglius.

Jų skaičius ir ryškumas labai skiriasi. Nuo palyginti nedaugelio didelių, labai kietų kablio formos iki labai daugelio vos kelių milimetrų ilgio minkštų spyglių, taip pat veislių, kurios beveik arba visai neginkluotos – yra visko.  

Į klausimą apie seniausią rožę atsakyti neįmanoma. Kaip ir kiti augalai, rožės atsirado per milijonus metų, ir kuri veislė ar rūšis išsivystė pirmoji, išsiaiškinti nepavyks. 

Rožės pirmą kartą paminėtos 1600 m. pr. Kr., ir nuo to laiko jos turėjo savo vietą visose vėlesnėse aukštosiose kultūrose. Apie 450 m. pr. Kr. Herodotas aprašė šešialapę rožę. Pavadinimą „gėlių karalienė“ jos gavo dar kiek anksčiau, 600 m. pr. Kr., iš graikų poetės Sapfo. Ir garsioji romėnų visuomenė ilgą laiką jomis gėrėjosi. Greičiausiai tai daugiausia buvo R. gallica, R. alba ir paprastoji erškėtrožė (R. canina). 

Iki pat vėlyvųjų viduramžių, matyt, buvo žinomos daugiausia botaninės formos ir laukinės rūšys. Rožių selekcijos, kuri ilgą laiką vykdyta atsitiktinumo principu, pradžia turėtų būti XVII a. Tuo metu Nyderlanduose iš R. damascena (kryžiuočių parvežtos rūšies) ir laukinių rožių atsirado stipriai pilnaviduriųjų centifolijų klasė, o vėliau ir apsamanojusi forma, kurią šiandien žinome kaip samanines rožes. 

Kaip pirmoji žinoma rožių veislė dažnai minima R. alba „Maxima“, kuri įrodomai buvo žinoma šiuo pavadinimu jau iki 1500 m. Bet ir kai kurios R. gallica veislės žinomos jau labai seniai.

Rožės žydi baltai, rožiniai, raudonai ir geltonai bei visais įmanomais deriniais ir mišiniais. Grynai mėlynų rožių nėra – veislės, vadinamos tokiomis, dažniausiai būna alyvinės ar violetinės ir atsirado atrankos būdu iš rožinių atspalvių. Rudi atspalviai atsiranda iš raudonos ir rožinės mišinių. 

Pirminės rožės žydėjo baltai ir įvairaus intensyvumo rožine spalva. Su R. chinensis atsirado raudona, arbatinės rožės į paletę įnešė švelnią abrikosinę. Geltonos rožės kilusios iš R. foetida. 

Vazonuose pirktas rožes galima sodinti ištisus metus.

Rožės be žemių ant šaknų (plikašaknės rožės) sodinamos nuo vegetacijos pabaigos spalį iki vėlyvo pavasario. Geriausias jų sodinimo laikas – ruduo, kai dirva dar gerai šilta nuo vasaros.

Rožių „sportu“ vadinama natūralios mutacijos būdu atsiradusi nauja rožių veislė. Ji paprastai skiriasi nuo pirminės rožės tik viena savybe. Jei ji pasirodo vertinga, ji išleidžiama į prekybą kaip atskira veislė.

Labai dažnai tai spalva – pavyzdžiui, Winchester Cathedral yra baltoji Mary Rose forma. Šios spalvos mutacijos kartais grįžta į tėvinę veislę – tiek visuose žieduose, tiek tik jų dalyse. Tėvinę veislę kartais, bet ne visada, galima atpažinti iš pavadinimo, pavyzdžiui, Red Eden Rose ar Red New Dawn. 

Daugelis vijoklinių rožių yra stipriau augantys krūminės formos sportai. Jų pavadinimo pradžioje ilgą laiką būdavo rašoma Clg. arba Climbing. Žinomi pavyzdžiai – Clg. Souvenir de la Malmaison, Clg. Iceberg ar Clg. Mme. Caroline Testout. 

Pakartotiniu žydėjimu vadinamas gebėjimas po pagrindinio žydėjimo žydėti dar kartą. 

Šio pakartotinio žydėjimo intensyvumas gali labai svyruoti – nuo pavienių žiedų vėlyvą vasarą, kuriuos rodo, pavyzdžiui, kai kurios samaninės rožės ar rambleriai, iki visiškai išsivysčiusio antrojo žydėjimo, pasireiškiančio remontantinėse rožėse. 

Tuo tarpu „kartotinai žydinti“ ar net „nuolat žydinti“ reiškia, kad po pagrindinio žydėjimo ankstyvą vasarą rožė žydi dar kelis kartus. Kartotinai žydinčių veislių žydėjimas gali būti pertrauktas kelias savaites trunkančių pauzių. Nuolat žydinčios rožės be pertraukos išleidžia naujus žiedus.

Erškėtuogės yra tarsi rožių obuoliai – tai yra jų vaisiai. Jos susidaro po žydėjimo, jei žiedai nenuskinami, pavyzdžiui, siekiant paskatinti pakartotinį žydėjimą. 

Ypač vieną kartą žydinčios krūminės rožės ir rambleriai rudenį užmezga dekoratyvias erškėtuoges, pastarieji – dideliais kiekiais kekėse. Genint ar nuskinant nužydėjusius žiedus tai reikėtų turėti omenyje. 

Virtuvėje erškėtuogės vertinamos dėl didelio vitamino C kiekio, o garsioji arbata taip pat gaminama iš laukinių rožių vaisių. 

Be to, erškėtuogės ypač nepakeičiamos rožių selekcijoje. Jose yra rožių sėklų (riešutėlių), iš kurių po sėjos gali išaugti naujos rožių veislės su besiskiriančiomis savybėmis.