Rosa Rugosa

Jau 1796 m. bulvių rožė buvo introdukuota iš Japonijos. Iš jos atsirado daugybė hibridų, puikiai tinkančių gyvatvorėms.

Daugelis šių stipriai spygliuotų krūmų žydi pakartotinai, stipriai kvepia. Jos yra geros erškėtuogių rožės su daug minkštimo, kurios mielai naudojamos konservavimui ar arbatai. Dėl šių ryškių vaisių jos dažnai vadinamos ir obuolių rože. Sodriai žali, stori lapai, kartais su gražia rudens spalva, labai panašūs į bulvių. Taip nežinomą rožę priskirti Rugosa hibridams yra gana lengva. 

Rosa rugosa ir jos hibridai yra nepaprastai atsparūs ir nereiklūs bei šalčiui atsparūs. Jie tinka ir smėlio dirvožemiui, toleruojamos net druskingos augavietės ir kitos problemiškos dirvos sąlygos. Giliai pasodinus gana greitai atsiranda atžalų - jei to nenorima, padeda šaknų užtvara.

Dėl šių puikių savybių ir nesudėtingos priežiūros Rugosa rožes viešojoje erdvėje dažnai matome kaip apsaugą nuo vėjo, žaliosiose juostose ar kopose. Klasikinis panaudojimas yra ir Friesenwall. Dėl didelio paplitimo Sylto saloje bulvių rožė tolimoje šiaurėje šnekamojoje kalboje vadinama „Sylto rože“, toliau į pietus – „kopų rože“.

Kaip dekoratyvinis sodo augalas Rosa rugosa ir jos stipriai kvepiantys hibridai tinka visų pirma augavietėms su daug vietos, kuriose pageidaujama mažos priežiūros. Ypač dažnai ji naudojama didelio ploto apželdinimui ar rožių gyvatvorėje. Kaip soliterą ar ribotos vietos augavietėse rekomenduojama šaknų užtvara.