Clematis viticella

Clematis viticella iš pradžių kilusi iš Pietų Europos ir Vakarų Azijos iki Kaukazo ir Irano ir yra viena seniausiai auginamų Clematis apskritai: į Angliją atkeliavusi dar iki 1569 m., Carl von Linné mokslingai aprašė šią rūšį 1753 m. savo Species Plantarum. Iki šiol ji yra visos Viticella grupės pirmtakė, iš kurios kilo daugybė žinomų veislių. Jos palinkę, varpelio formos žiedai pasirodo pavieniui ant šių metų ūglių, yra 4–5 cm dydžio, mėlynai violetinės spalvos ir turi šviesiai geltonus iki kreminių kuokelių.

Nuo liepos iki rugsėjo Clematis viticella žydi nenutrūkstamai, taigi gerokai ilgiau nei dauguma stambiažiedžių veislių. Maždaug 300 cm augimo aukščio ji puikiai tinka kaip vijoklis špalieriams, atramoms ir pergolėms, bet taip pat mielai vyniojasi per mažesnius medžius, krūmus ir rožes. Ji auga saulėtose ar pusiau pavėsingose augimvietėse – pietų, šiaurės, vakarų ar rytų pusėje – kol dirvožemis ir šaknų zona išlieka vėsūs ir pavėsyje, ir apskritai kelia tik nedidelius reikalavimus dirvožemiui bei klimatui.

Clematis viticella yra labai žiemai atspari (zona 5, iki maždaug -28 °C) ir žiemą vis tiek atsitraukia iki apatinių 30–80 cm ūglių. Kaip 3 genėjimo grupės augalą kovą stipriai patrumpinkite iki maždaug 25 cm, kad pavasarį stipriai išaugtų ir gausiai žydėtų. Bijomo Clematis vytimo atžvilgiu tvirta laukinė rūšis yra gerokai atsparesnė nei stambiažiedžiai hibridai – viena priežasčių, kodėl ji puikiai tinka ir pradedantiesiems bei nereikliems priežiūrai sodams.